atlėžti

1 atlė̃žti intr. Žg atsileisti, nurimti, atlyžti: Kai jis supyksta, reikia tik patylėt, ir bematant atlė́žta Kair. Pirmiau labai mylėjo tą merginą, o dabar jau atlėžo Lnkv. Dirbkim sparčiau, neatlėžkim – kas gi padirbs! Mšk. Subėgo kratytojai, bet, pamatę nelūkėtą atsitikimą, atlėžo A1885,84. Lietuvių dvasia neatlėžo LC1882,32. | Oras jau atlė́žo J.Jabl. \ lėžti; atlėžti